Regbininkų kelias išsvajoto stadiono link (Pirma dalis)

Šiemet regbio mylėtojai Šiauliuose minės 45-ąsias šios sporto šakos atsiradimo mieste metines. 1973 metais su regbiu šiauliečius supažindino jaunas medikas Feliksas Paškevičius. Nuo 1982 metų kai „Vairo“ komanda pirmą kartą tapo Lietuvos čempione iki šiol Lietuvoje nedaug kas gali prilygti Šiaulių regbio komandoms. Nuo pat pirmos treniruotės iki šiol regbininkai svajojo turėti savo vietą kurioje galėtų treniruotis ir rengti varžybas, tačiau viskas ko jie sulaukdavo – tai neįvykdyti pažadai keičiantis atsakingųjų planams.

Ne veltui Šiaulių miesto regbio bendruomenė praėjusių metų pabaigoje pagerbta skiriant jai ypatingą nominaciją – „Džentelmeniška kantrybė“. Kažin ar yra dar viena tokia sporto šaka Lietuvoje, kurios geriausi klubai skintų pergales Lietuvos čempionatuose, garsintų šalį tarptautiniuose turnyruose, tačiau iki šiol neturėtų savo stadiono.

Laukta buvo ilgai ir kantriai, tačiau situacija iš esmės pasikeitė prieš kelerius metus, kai sporto mokyklos „Klevas“ atstovams pavyko Šiaulių m. savivaldybės vadovams įrodyti, kad regbio stadionas būtinas. Tuomet iš Turto fondo mokyklai buvo skirtas kelis dešimtmečius netvarkytas Gardino gatvės stadionas. Per pastaruosius metus čia pasikeitė viskas, nuo stadiono dangos, aplinkos iki svarbiausio objekto – pastato su dušais, persirengimo kambariais ir tribūnomis. Šiuo metu jau baigiamas kloti „Regbio namų“ stogas, tvarkomos patalpos.

Apie nelengvą regbio sporto šakos kelią Šiauliuose, ieškant laisvo kampo treniruotėms ar kas leis pasinaudoti stadionu varžyboms pasikalbėjome su ilgamečiais regbio sporto šakos atstovais Petru Astrausku ir Vincu Zaku.

Regbio pradžia

Regbio pradininku Šiauliuose tapo į miestą pagal paskyrimą atvykęs jaunas gydytojas Feliksas Paškevičius. Specialistas dirbo Šiau­lių li­go­ni­nė­je, vėliau – Dai­nų po­lik­li­ni­koje.  Po poros metų pradėjo darbuotis tuometiniame Respublikiniame  fizkultūrinės medicinos dispanseryje F.Paškevičius nuolat bendravo su sportininkais, kurie atvykdavo planiniams patikrinimams.

„Į dispanserį vykdavome kas pusmetį, jei varžybų daugiau, tai ir dažniau. Tuo metu su porininku Kostu irklavome. Feliksas mus tikrindavo. Vieną kartą jis ir klausia – „Vyrai gal norit regbį pažaisti?“ – o mes nežinom kas tas yra. Buvome skaitę knygą „Toksai sportinis gyvenimas“, kurioje rašoma apie regbio žaidėją, tačiau tai buvo viskas“,- pasakojo V.Zakas.

„Dabartinės S.Daukanto gimnazijos salėje sportuodavome, žaisdavome krepšinį. Taip mane toje salėje Feliksas ir pasigavęs sako, ateik regbio žaisti. Kalbino, kalbino, o mes tik girdėję apie tokią sporto šaką, nebuvo kaip pačiupinėt, kas tai per sportas“,- pasakojo P.Astrauskas.

Pirma treniruotė vyko 1973 metais dabartiniame S.Daukanto gimnazijos stadione, tuomet vadintame „Žalgirio“. Nuo to laiko ir prasidėjo regbio sporto šakos gyvavimas Šiauliuose, o tuo pačiu ir bėdos su stadionais, kuriuose šios sporto šakos atstovai galėtų treniruotis ir rengti varžybas. 

„Žalgirio sporto draugijos“ pirmininkas Teodoras Baškys labai padėdavo regbio sporto šakai ir sportininkams. Vykdavo „Žalgirio“ regbio pirmenybės, sportininkams leisdavo treniruotis draugijos stadione, sporto salėje.

„Lakstėme ar krosą bėgome per sniegą su medžiaginiais sportbačiais. Ledinėm kojom parbėgome į salę sušalę. Žiūrim – kamuolių daugybė. Šeštadienis, žmonių salėje nėra, reikia apšilti visiems. Regbistai tvirti vyrai,  mėto, daužo kamuolius, sienos dreba. Galvoju, gerai, kad nieko nėra, o tai išvarytų lauk mus. Ir kaip tik tuo metu į salę pro duris galvą įkiša Teodoras. Nutirpau visas, galvoju viskas, nebegausime salės, o jis nieko, nei pusę žodžio, kad čia mes taip sušilti bandome, nepasakė“,- pasakojo V.Zakas.

 

Be vietos

Regbininkai nemažai laiko praleisdavo treniruodamiesi S.Daukanto gimnazijos stadione. Tačiau keičiantis situacijai jiems vis dažniau tekdavo ieškoti vietos, kur galėtų surengti treniruotę.

„ Rasos, Gegužių progimnazijų stadionuose. Neturėjome konkrečios vietos, kaip ubagai, eidavome ranką ištiesę, prašydami. Koks direktorius leisdavo – tai džiaugdavomės. Žinoma, daugelis bijojo, kad aikštę sugadinsime. Laimei – turėjome autobusą ir išardomus regbio vartus. Išsirenkam vartų konstrukcijas, supakuojam į autobusą ir vykstame ten kur gauname stadioną. Po varžybų vėl susipakuodavome mantą į autobusą ir į kokį vandens telkinį nusiprausti vykdavome. Neturėjome prabangos – persirengimo kambarių ar dušų“,- teigė V.Zakas.

Rasos prog. stadionas (buvusi 11 vidurinė)

Autobusas ir išardomi vartai leido regbininkams praplėsti stadionų paiešką. Sportininkai dažnai vykdavo į Gruzdžių technikumo stadioną, žaisdavo Kuršėnų, Radviliškio centriniame stadionuose. Taip pat prie pat Radviliškio esančiame karinio miestelio stadione.

Kuršėnų stadionas – (www.kursenai.lt )

Stadioną regbininkai mėgino įsirengti patys Liejyklos gatvėje, plote tarp dviejų „Vairo“ gamyklos pastatų.

„Buvo nemenkas laisvas plotas tarp dviejų gamybinių pastatų. Bandėme ten įsirenginėti žaidimui tinkamą stadioną. Vieliniai tinklai ant langų buvo uždėti, kad neišdaužytume. Bet taip ir nesužaidėme ten nei vieno mačo“,- pasakojo P.Astrauskas.

Žaisti teko ir Purienų gatvėje, stadione prie dabartinio Policijos komisariato. Tuomet ten buvo karinis dalinys.

„Taip paprastai ten nepatekdavome, tekdavo „susitarti“ ir gaudavome leidimą. Kareivukai žiūrėdavo į mūsų treniruotes ir kraipydavo galvas, labai įdomi jiems buvo mūsų sporto šaka“,- pasakojo P.Astrauskas.

Žaidžiama buvo ir „Juventos 99“ stadione (buvęs Žaliūkių stadionas). Čia žaidėjai jau buvo gavę patalpas specialiojo ugdymo centre, ten galėdavo persirengti ir nusiprausti.

 

O kur žolė?

„Žinojome, kad Kairių kariniame miestelyje yra stadionas, nutarėme eiti į karinį štabą pas pulko vadą. Pradėjo klausinėti, kas mes tokie, kuo užsiimame, kas tai per sporto šaka. Išsiaiškino, kad rėmėjas Vairo gamykla. Tuomet paklausė, o kas man iš to, kad leisiu jums žaisti? Buvo suorganizuota 200 litrų statinė dažų, kuri tapo mūsų leidimu per išeigines dienas surengti varžybas Kairių stadione“,- pasakojo Petras Astrauskas.

Tai buvo itin svarbus turnyras „Vairo“ regbininkams, kadangi buvo kovojama dėl patekimo į pirmą lygą.

„Ruduo, žolė nepjauta, drėgnas stadionas. Susirinko šešios komandos – penkios iš Rusijos ir Šiaulių „Vairas“. Iki tol nedideliuose stadionuose žaisdavome, o čia susirinko rimtos komandos, daugybė sportininkų. Per savaitgalį sužaidėme nemažai varžybų, nugalėjome, patekome į pirmą lygą, tačiau per varžybas taip sutrypėm žolę, kad stadionas paliko lyg suarta dirva. Po turnyro atvyko generolas, vaikšto aplink stadioną ir klausinėja „A gde trava?“ (O Kur žolė?). Taip ir baigėsi mūsų žaidimas tame stadione, daugiau nebeleido ten rungtyniauti“, V.Zakas.

Prasidėjus Sąjungos čempionatui regbininkai žaisdavo Talšos stadione. Ten sportininkai jau turėjo puikias sąlygas – buvo persirengimo kambariai, dušai, pagalbinės patalpos. 

“Šiame stadione žaidėme labai ilgai ir buvome tuo patenkinti. Žaidėme iki 1989 metų, kai prasidėjo persitvarkymo laikotarpis ir buvo uždrausta dalyvauti Sąjungos čempionate. Po to atėjo laikas, kai nugriovė sporto salę, viską apleido, prasidėjo statybos, kurios nebuvo baigtos, teritorija tapo netgi pavojinga. Antrajam gyvenimui šį stadioną prikėlė sporto klubo „Salda“ treneris Vidmantas Valys su bendraminčiais. Taip ir žaidėme toliau Talšos stadione, nors jau nei persirengimo kambarių nei kitų sąlygų išskyrus pakankamai geros kokybės stadiono dangą nebebuvo”,- pasakojo P.Astrauskas.

Tai pirmasis iš trijų straipsnių apie Šiaulių regbio bendruomenės vargus ieškant savojo kampo.

Talšos stadionas – Vytauto RUŠKIO nuotrauka (www.skrastas.lt)

Apdovanojimas regbio bendruomenei – I.Gudžiūnės nuotr. (www.etaplius.lt)